Kaip pasigaminti Suši?

Geišos

Geiša - tradicinė japonų artistė, linksminanti savo svečius šokiu, dainavimu, arbatos ceremonija, išmokyta gražaus elgesio, svetimų kalbų.

Turbūt visi žinote filmą "Geišos išpažintis", kuris idealiai atskleidžia geišų pasaulio ypatybes :) 

Kimono

Kimono- tradicinis japonų rūbas, dažniausiai siuvamas iš šilko, neretai naudojama medvilnė.

Patiekalai

Patiekalai gali būti skirstomi į daugybes rūšių pagal jų gaminimo būdą

Hanmono

Tai viena svarbiausių patiekalų rūšių, be kurios negali apsieti nei vienas maistas. Tai yra ryžiai – gohan. Aišku, paprasčiausias hanmono pavyzdys – paprasti virti ryžiai (shirogohan), tačiau dažniausiai jie paskaninami. Tam naudojami pabarstukai furikake, gaminami iš prieskonių, džiovintos žuvies, daržovių. Ryžius verdant su smulkintais priedais (daržovėmis, žuvimi), gaunamas mazegohan. Tarp šių labai svarbūs yra sekihan – raudonieji ryžiai, virti su raudonosiomis pupelėmis azuki, skirti šventinėms progoms.

Dar labai populiarus ryžių patiekalų porūšis yra donburi, ypač paplitęs kaip greitas maistas. Jį sudaro dubenėlyje sudėti ryžiai, ant kurių uždėta virta ar kepta mėsa, žuvis, daržovės. Tokiu būdu išryškėja nemažai donburi rūšių:

• Gyūdon – su jautiena;
• Oyakodon – su vištiena, troškinta su kiaušiniu
• Katsudon – su karbonadu ir saldžiu padažu
• Unadon – su unguriu
• Tekkadon – su žaliu tunu
• Tendon – su tempura
• Kareraisu – su mėsos ir kario padažu

Kaip pakeičiantis ryžius patiekalas yra naudojamas ir suši.

Onigiri yra ryžių patiekalas, pritaikytas kelionėms. Tai yra dažniausiai trikampės formos virtų ryžių kukulaitis, kurio viduje slepiasi mėsa arba žuvis, ir jis yra suvyniotas į nori lapus. Kitas būdas išlaikyti virtus ryžius yra mochi. Jie gaminami iš ypač gličių virtų ryžių, kurie yra suplakami. Iš gautos masės gaminami kukuliai išdžiovinami. Juos pašildžius, galima valgyti.Mochi ypač populiarūs žiemos sezonu ir per Naujuosius metus, mat simbolizuoja laimę. Jie įeina į oseči-riori sudėtį.

Menrui

Makaronai soba su padažu tsuyu

Tai yra ryžių pakaitalas – makaronai. Japonijoje paplitę šios makaronų rūšys:

• Ramen – kiniški makaronai (lamien), kurie dažniausiai valgomi karšti su gana sočiu ir riebiu sultiniu bei mėsa, kitais produktais. Kartais jie kepami su daržovėmis ir padažu, gaminant yakisoba. Tačiau savo prigimtimi tai yra kiniški patiekalai.
• Soba – grikių miltų makaronai, buvęs valstiečių maistas. Soba gali būti valgomi šalti arba karšti. Pirmuoju atveju jie patiekiami ant bambukinio tinklelio ir prie jų paduodamas mirkalas tsuyu (gaminamas iš sojų padažo ir kitų prieskonių, gardinamas svogūnėliais irwasabi). Soba yra mirkomi ir valgomi.
• Somen – patys ploniausi makaronai, mėgstami vasarą ir patiekiami tik šalti. Jie taip pat mirkomi į tsuyu
• Udon – stori, mėsingi makaronai, patiekiami arba su tsuyu, arba karšti, kaip ramen.

Agemono

Riebaluose virtas maistas. Prieš verdant jis dažniausiai apvoliojamas miltuose, krakmole arba tešloje (koromo), siekiant išsaugoti maisto sultis. Žymiausi tarp tokių patiekalų yra karaage (vištiena tešloje), aburaage (sojų varškė), o taip pat tempura. Pastaroji – tai įvairios daržovės bei jūros gėrybės, keptos tešloje.

Yakimono ir Itamemono

Yakimono – tiesiogiai ant ugnies arba keptuvėje, nedideliame riebalų kiekyje keptas maistas. Itamemono taip pat kepami keptuvėje, tačiau čia produktai yra stipriai susmulkinti. Tarp paplitusių kepimo būdų labiausiai žinomi yra shioyaki (produktas pabarstomas druska ir kepamas ant ugnies), teriyaki (produktas skrudinamas keptuvėje ir gale užpilamas saldžiu padažu), kabayaki (kepama ant ugnies, pamovus ant lazdelių ir aptepant padažu). Labai svarbus yakimono japonų virtuvėje yra saldus omletas, tampantis svarbiu patiekalų ingredientu. Mėgstamas smuklėse maistas yra ant iešmelių kepta kiauliena yakitori.

Nimono

Oden

Virti patiekalai. Verdant dažniausiai vartojamas žuvies sultinys dashi, maišomas su sojų padažu, mirin, sake. Produktai verdami kol suminkštėja. Dažnai jie po to dar mirkomi į padažą.

Vienas svarbesnių nimono yra atskira kategorija nabe (nabemono). Tokiu atveju maistas patiekiamas ne paruoštas, o svečiai jį gaminasi patys: į puode verdantį sultinį su padažais jie lazdelėmis merkia norimus produktus, traukia juos ir, pamirkę į padažą, valgo. Nabe, populiarus žiemą, yra labai svarbi japonų bendravimo dalis. Jo viena rūšis yra shabushabu. Dar mėgstamas sukiyaki, kuriame įeina plonai pjaustyti jautienos griežinėliai. Sukiyaki specifika – vietoj padažo naudojamas žalias kiaušinis.

Dar vienas specifinis nimono yra oden, irgi valgomas žiemą. Tai – labai lėtai sultinyje virtos daržovės (ridikas, varnalėšos, moliūgas, kt.) ir žuvies pusgaminiai(chikuwa, kamaboko, satumaage).
Suimono

Taip vadinama sriuba. Pati populiariausia iš jų yra miso-shiru. Tai – sultinyje virtos daržovės bei žuvis, kai į skystį virimo gale įdedama sojų pastos miso.

Tsukemono ir Aemono

Tsukemono vadinamos marinuotos acte daržovės (viena populiariausia tarp jų yra slyva umeboshi), o aemono – savotiškos salotos, gaminamos dažniausiai iš virtų daržovių, užpilant jas padažu. Šie šalti patiekalai yra svarbūs apetitui kelti ir užkąsti tarp maisto.

Kashi

Kashi yra japoniški saldumynai, kurių pagrindiniai sudėtiniai produktai dauguma atvejų yra ryžiai ir raudonosios pupelės azuki. Iš pastarųjų yra gaminama nepakeičiama saldi masė anko, kuri naudojama gaminant svarbiausias saldumynų rūšis:

• Taiyaki arba ningyoyaki – kuomet anko įdaryta tešla kepama formelėse.
• Daifuku- kuomet anko apgaubiamas trintų virtų ryžių mase.
• Ohagi arba botanmochi – jeigu ši ryžių masė aptepama anko iš viršaus
• Shiruko – kuomet atskiestame anko pašildomi ryžių kukuliai mochi
• Yokan – masė, virtusi žele

Ypač specifiniai saldumynai yra higashi, gaminami beveik vien iš spalvinto cukraus.

Lotoso pėda (kojų rišimas)

Auksinio lotoso paslaptis
Nors pėdų mažinimas atrodo protu nesuvokiama ir nežmoniška procedūra, Vakarų pasauliui tai taip pat ne naujiena. Tai — moterų aukštakulniai. Avint aukštakulnius pasikeičia dubens kaulų padėtis ir kojos keltis išsilenkia lygiai taip pat, kaip japonės. Pėda tarsi „sumažėja“ ir atrodo daug seksualiau. Be to, avint aukštakulnius, pasikeičia eisena: tipenama taip, kaip tai darydavo japonės. 1533 m. pirmuosius aukštakulnius Paryžiuje išbandė Katerina De Mediči.
Kaip tai buvo daroma 
Motina dukrai kojas pradėdavo rišti šiai sulaukus 4–7 metų. Tai priklausė nuo kojos dydžio, nes idealus „auksinis lotosas“ turėjo būti 7,5 cm, „sidabrinis“ — 10 cm, o neatitinkantis normos „metalinis“ — daugiau kaip 10 centimetrų. Svarbiausia, kad pėda būtų siaura, smaila ir smarkiai išlenkta. 




Procesas: 
1. Pirmiausia buvo rišama dešinė koja, šiek tiek vėliau — kairė. Pėda gerai išmirkoma (kad suminkštėtų audiniai), nukerpami nagai. Po to visi kojų pirštai (išskyrus didįjį, kad kūnas išlaikytų pusiausvyrą) sulaužomi, užlenkiami ir priglaudžiami prie pado. Taip užriesti pirštai stipriai surišami specialiu raiščiu ir koja įkišama į itin siaurus batelius, kad būtų sustabdytas jos augimas. 
2. Kitas žingsnis — ne tik sustabdyti kojos augimą, bet ir padaryti ją siaurą. Kadangi pėda jau būdavo pradėjusi deformuotis, audiniai kraujuodavo ir pūliuodavo. Todėl kas dvi tris dienas bandažas būdavo nuvyniojamas, pėda dezinfekuojama ir vėl sutvarstoma, tik šįkart — dar stipriau. 
3. Tuomet ateidavo eilė kulnui. Jis taip pat turėjo užsilenkti, kad susidarytų savotiška pakulnė. Pėda rišant būdavo stipriai suspaudžiama, kad išsilenktų per keltį, o kulnas „privažiuotų“ arčiau pirštų. Šis paskutinis procesas trukdavo apie šešis mėnesius. O visas „lotoso gaminimas“ — 2 metus. Kad pėdos nepradėtų tiestis, jos buvo tvarstomos dar 10 metų. 

Šitaip subintuotomis kojomis mergaitės privalėjo mokytis vaikščioti iš naujo. Tiesa, iš pradžių dauguma eidavo keliaklupsčia arba būdavo nešiojamos. Tačiau laikui bėgant, kęsdamos nuolatinį skausmą, vis vien turėdavo pradėti vaikščioti. Koks tai jausmas? Įsivaizduok save visu svoriu stovintį ant sulaužytų ir suspaustų pėdų. Kojų kraujotaka sutrikusi, kai kurie pirštai nupuvę, o nagai duria padą. Nuolat suspausta ir aprišta pėda skleidžia klaikų kvapą, o jeigu nepasiseka — pradeda gangrenuoti. 




Kam to reikėjo? 
Mergaitės mamai, kad dukrą galėtų ištekinti už kilmingo ir turtingo vyro. Mergaitei, kad būtų geidžiama. Visuomenėje „lotoso“ pėdutė buvo moters kilnumo, aristokratiškumo, „klasės“ jausmo, ištikimybės, kuklios laikysenos ir gero gyvenimo simbolis. Tačiau labiausiai to reikėjo vyrui, ir visai ne dėl to, kad galėtų turėti luošą ir nuo jo priklausomą moterį. To reikėjo daug kilnesniam tikslui — geram seksui. 

„Lotoso“ paslaptis 
Tik mes, vargšai europiečiai, galime spėlioti, kam buvo reikalinga tokia fantasmagoriška moters išvaizda. O japonai puikiai žinojo, kad kuo mažesnė moters pėda, tuo nuostabesnės jos vaginos raukšlės ir tuo didesnis noras mylėtis. Štai kodėl kojų mažinimo procedūra gyvavo beveik tūkstantį metų. Štai kodėl moters veido bruožai vyrui neturėjo nė menkiausios reikšmės: jį labiau domino pėdų dydis. Ir iš tiesų sumažinus pėdas, pasikeičia moters eisena, jos sėdmenų ir tarpvietės raumenys būna nuolat įtempti, o vaginoje susidaro specifinės raukšlės, kurios vyrą „skraidina į palaimos aukštumas“. Be pojūčių, ne mažiau svarbus ir psichologinis aspektas: mažytės, raudonais bateliais papuoštos (privaloma naktinė puošmena) kojytės žadina vyrui ne tik „lolitišką“ geismą, bet ir gailestį, o kuklus moters bidzenimas asocijuojasi su tramdomu geidulingumu. Egzotiškas derinys, ar ne? 

Ką dar buvo galima veikti su „lotosais“? 
O… „Lotosus“ šlovino visa to meto poezija. Kiekvienoje erotinėje graviūroje pamatysi miniatiūrines moters kojytes su puošniais raudonais bateliais. Vyras moters pėdas matydavo tik apautas bateliais. Pėdutė buvo tokia pat erotiška kaip moters krūtys ar lytiniai organai. Kadangi nuo deformuotos pėdos sklisdavo nemalonus kvapas, ji buvo nuolat kvėpinama įvairiais kvepalais ir aliejais. Taip moters pėda ir batelis tapo fetišizmo objektu. vistiek nesupranti, kas ir kaip? Ką gi, pats smalsavai… 

Dar: 
• 10 proc. mergaičių neištverdavo kojų mažinimo procedūros ir mirdavo nuo infekcijų ir gangrenos. 
• Kai kurie vyrai (dažniausiai aktoriai ir „prostitutai“) taip pat mažindavo savo pėdas. 
• Labiausiai kojų mažinimo papročio laikėsi Punti gentys. Dauguma jų emigravo į Havajus, kur taip pat laikėsi šios tradicijos. Havajuose kojų mažinimas buvo uždraustas jau 1898 metais, tuomet kinų pirkliai žmonas ėmė gabentis iš Kinijos. 
• Plikas žmonos pėdutes galėjo pamatyti tik jos vyras. Pėdų plovimo ir pervyniojimo ceremonija buvo slapta. 

Sushi

Įdomu

Valgomosios lazdelės, pora plonų vienodo dydžio pagaliukų, yra tradicinis Rytų Azijos šalių stalo įrankis. Paprastai jos gaminamos iš medžio, bambuko, kaulo, dramblio kaulo, metalo, o šiais laikais - ir iš plastiko. 

Naudojimas 

Abi lazdelės laikomos vienoje rankoje. Viena – suspausta tarp nykščio ir rodomojo piršto, kita – tarp didžiojo ir bevardžio pirštų bei remiasi į tarpą tarp nykščio ir likusių pirštų. Ši paprastai visada būna vienodoje padėtyje, o manipuliuojama pirmąja.

Lazdelėmis imami iš anksto susmulkinto maisto gabaliukai, ryžių gumulėliai ar panašiai.

Tradiciškai pagal etiketą, lazdelės visada laikomos dešinėje rankoje, net kairiarankių. Šiuo metu tradicija beveik išnykusi, tačiau kai kur lazdelės kairėje rankoje vis dar gali būti palaikyta netaktu.