Lotoso pėda (kojų rišimas)

Auksinio lotoso paslaptis
Nors pėdų mažinimas atrodo protu nesuvokiama ir nežmoniška procedūra, Vakarų pasauliui tai taip pat ne naujiena. Tai — moterų aukštakulniai. Avint aukštakulnius pasikeičia dubens kaulų padėtis ir kojos keltis išsilenkia lygiai taip pat, kaip japonės. Pėda tarsi „sumažėja“ ir atrodo daug seksualiau. Be to, avint aukštakulnius, pasikeičia eisena: tipenama taip, kaip tai darydavo japonės. 1533 m. pirmuosius aukštakulnius Paryžiuje išbandė Katerina De Mediči.
Kaip tai buvo daroma 
Motina dukrai kojas pradėdavo rišti šiai sulaukus 4–7 metų. Tai priklausė nuo kojos dydžio, nes idealus „auksinis lotosas“ turėjo būti 7,5 cm, „sidabrinis“ — 10 cm, o neatitinkantis normos „metalinis“ — daugiau kaip 10 centimetrų. Svarbiausia, kad pėda būtų siaura, smaila ir smarkiai išlenkta. 




Procesas: 
1. Pirmiausia buvo rišama dešinė koja, šiek tiek vėliau — kairė. Pėda gerai išmirkoma (kad suminkštėtų audiniai), nukerpami nagai. Po to visi kojų pirštai (išskyrus didįjį, kad kūnas išlaikytų pusiausvyrą) sulaužomi, užlenkiami ir priglaudžiami prie pado. Taip užriesti pirštai stipriai surišami specialiu raiščiu ir koja įkišama į itin siaurus batelius, kad būtų sustabdytas jos augimas. 
2. Kitas žingsnis — ne tik sustabdyti kojos augimą, bet ir padaryti ją siaurą. Kadangi pėda jau būdavo pradėjusi deformuotis, audiniai kraujuodavo ir pūliuodavo. Todėl kas dvi tris dienas bandažas būdavo nuvyniojamas, pėda dezinfekuojama ir vėl sutvarstoma, tik šįkart — dar stipriau. 
3. Tuomet ateidavo eilė kulnui. Jis taip pat turėjo užsilenkti, kad susidarytų savotiška pakulnė. Pėda rišant būdavo stipriai suspaudžiama, kad išsilenktų per keltį, o kulnas „privažiuotų“ arčiau pirštų. Šis paskutinis procesas trukdavo apie šešis mėnesius. O visas „lotoso gaminimas“ — 2 metus. Kad pėdos nepradėtų tiestis, jos buvo tvarstomos dar 10 metų. 

Šitaip subintuotomis kojomis mergaitės privalėjo mokytis vaikščioti iš naujo. Tiesa, iš pradžių dauguma eidavo keliaklupsčia arba būdavo nešiojamos. Tačiau laikui bėgant, kęsdamos nuolatinį skausmą, vis vien turėdavo pradėti vaikščioti. Koks tai jausmas? Įsivaizduok save visu svoriu stovintį ant sulaužytų ir suspaustų pėdų. Kojų kraujotaka sutrikusi, kai kurie pirštai nupuvę, o nagai duria padą. Nuolat suspausta ir aprišta pėda skleidžia klaikų kvapą, o jeigu nepasiseka — pradeda gangrenuoti. 




Kam to reikėjo? 
Mergaitės mamai, kad dukrą galėtų ištekinti už kilmingo ir turtingo vyro. Mergaitei, kad būtų geidžiama. Visuomenėje „lotoso“ pėdutė buvo moters kilnumo, aristokratiškumo, „klasės“ jausmo, ištikimybės, kuklios laikysenos ir gero gyvenimo simbolis. Tačiau labiausiai to reikėjo vyrui, ir visai ne dėl to, kad galėtų turėti luošą ir nuo jo priklausomą moterį. To reikėjo daug kilnesniam tikslui — geram seksui. 

„Lotoso“ paslaptis 
Tik mes, vargšai europiečiai, galime spėlioti, kam buvo reikalinga tokia fantasmagoriška moters išvaizda. O japonai puikiai žinojo, kad kuo mažesnė moters pėda, tuo nuostabesnės jos vaginos raukšlės ir tuo didesnis noras mylėtis. Štai kodėl kojų mažinimo procedūra gyvavo beveik tūkstantį metų. Štai kodėl moters veido bruožai vyrui neturėjo nė menkiausios reikšmės: jį labiau domino pėdų dydis. Ir iš tiesų sumažinus pėdas, pasikeičia moters eisena, jos sėdmenų ir tarpvietės raumenys būna nuolat įtempti, o vaginoje susidaro specifinės raukšlės, kurios vyrą „skraidina į palaimos aukštumas“. Be pojūčių, ne mažiau svarbus ir psichologinis aspektas: mažytės, raudonais bateliais papuoštos (privaloma naktinė puošmena) kojytės žadina vyrui ne tik „lolitišką“ geismą, bet ir gailestį, o kuklus moters bidzenimas asocijuojasi su tramdomu geidulingumu. Egzotiškas derinys, ar ne? 

Ką dar buvo galima veikti su „lotosais“? 
O… „Lotosus“ šlovino visa to meto poezija. Kiekvienoje erotinėje graviūroje pamatysi miniatiūrines moters kojytes su puošniais raudonais bateliais. Vyras moters pėdas matydavo tik apautas bateliais. Pėdutė buvo tokia pat erotiška kaip moters krūtys ar lytiniai organai. Kadangi nuo deformuotos pėdos sklisdavo nemalonus kvapas, ji buvo nuolat kvėpinama įvairiais kvepalais ir aliejais. Taip moters pėda ir batelis tapo fetišizmo objektu. vistiek nesupranti, kas ir kaip? Ką gi, pats smalsavai… 

Dar: 
• 10 proc. mergaičių neištverdavo kojų mažinimo procedūros ir mirdavo nuo infekcijų ir gangrenos. 
• Kai kurie vyrai (dažniausiai aktoriai ir „prostitutai“) taip pat mažindavo savo pėdas. 
• Labiausiai kojų mažinimo papročio laikėsi Punti gentys. Dauguma jų emigravo į Havajus, kur taip pat laikėsi šios tradicijos. Havajuose kojų mažinimas buvo uždraustas jau 1898 metais, tuomet kinų pirkliai žmonas ėmė gabentis iš Kinijos. 
• Plikas žmonos pėdutes galėjo pamatyti tik jos vyras. Pėdų plovimo ir pervyniojimo ceremonija buvo slapta.